Visi staliukai.

Apdulkėjusi kavinukė. Dažniausiai lankosi Profesoriai.

Laipteliai žemyn buvo slidūs ir itin statūs. Tačiau įveikiami. Nusileidusi, Fler pateko į padūmavusią salę akmenine asla, kurią trypė keisčiausių žmonių ir padarų kojos. Ir letenos. Profesorė nedvejodama žengė vidun ir patraukė prie mažyčio keturkampio staliuko, kurį patogiai dengė murkšlina pilka užuolaida. Žinoma, žalsvoje prieblandoje spalvų nelabai buvo galima įžiūrėti, bet Fler tiesiog jautė.
Kaip jautė ir kartų dūmų skonį ant lūpų, nešvarų stalviršį, į kurį atrėmė riešus. Skėtis su gyvatės galva nukeliavo į jos nedidelį kelioninį krepšį, kur neramiai pasimuistė ir staiga susirangė tarsi laistymo žarna. Arba paprasčiausia mieguista gyvatė.
-Ko reikia?- vyriškis dėmėtu apsiaustu išdygo jos dešinėje, ant kairio peties karojo užuolaidos kraštas, darydamas jį panašų į nusenusį romėnų didiką. Užkritę vokai slėpė akis, tik vyzdžiuose tingiai blyksčiojo žalios švieselės.Fler kaipmat pajuto jam simpatiją - kad pastebėtų ją, burtininkas turėjo būti itin akylas, o kad prieitų nepastebėtas - pakankamai apdairus.
-Kokio nors vyno. Savo nuožiūra,- trumpai atsakė Fler, suspausdama stalo kraštą. Vyriškis vertinančiai ją nužvelgė, linktelėjo ir pradingo žalsvuose dūmuose.
Dabar profesorė galėjo apžiūrėti užeigą... Arba pasilikti savo pilkšvam ir tankiam liūdesy. Niekaip negalėjo apsispręsti, kaip geriau, mintys vėlėsi galvoje nepaslankios ir keistai karčios. Fler ėmė sukti juodutėlių plaukų sruogą ant piršto, nesąmoningai pasiduodama senam įpročiui, žvilgsnis lakstė po salę, kartkartėmis nusileisdamas pailsėti ant stalo paviršiaus.
-Prašom,- aštriai nuskambėjęs žodis visai šalia išplėšė ją iš svajų, stebėjimų ir kvailiausių dilemų. -Vienuolika siklių ir knutas, mokėti dabar.
Ant stalo šalia liūdnai stovinčios druskinės ir kažko juodus aitrius debesis leidžiančios pipirinės, išdygo nedidelis ąsotėlis, užpildytas gailiai purpuriniu skysčiu. Fler staiga nusijuokė.
-Dė-kui jums,- išskiemenavo. Tuomet iš savo krepšio išsitraukė paprastą juodą piniginę. Ramiai atskaičiavo vienuoliką siklių, neradusi knuto padavė du. -Grąžą galite pasilikti,- tik vos vos pašaipiai pasakė ir prisitraukė ąsotį arčiau. Užeigos šeimininkas tikrai mokėjo pasinaudoti "savo nuožiūra". Fler galėjo užuosti karčiąją pesintą ir mirijaus ekstraktą. Ji atsiduso, pamerkė šalia tebestovinčiam vyriškiui ir lėtais, ilgais gurkšniais išgėrė savo vyną. Tuomet dar kartą mirktelėjo.
-Manau, jau eisiu,- nusišypsojo. -Juk jums būtų labai jau neparanku, jei mirčiau jūsų... Smuklėje. Sakykit, ar jūs dažnai nuodijat savo klientus?
-Pagal nuotaiką,- sumurmėjo šeimininkas profesorei jau nuėjus, tuomet gūžtelėjo pečiais ir nusliūkino į kitą kampą aptarnauti dviejų susišiaušusių laumių.
Kai tik nugara nebejautė smuklininko žvilgsnio,Fler skubiai spragtelėjo pirštais ir įsimetė burnon nežinia iš kur atsiradusį ledinuką. Mąsliai vartydama jį liežuviu, ji dar sykį apmetė akimis užeigą.
Staiga jos dėmesį patraukė nuo galvos iki kojų juodai apsitaisęs pavidalas, kuris jai, regis, mostelėjo. Palaukusi dar vieno ženklo, Fler pamažu patraukė jo pusėn.
Iš užeigos Fler išėjo po gerų penkiolikos minučių ir patraukė Merlino gatvės link.