Po poros dienų , pro tas pačias duris įstriksėjo Aurora. Olivanderis, šiek tiek suglumęs į ją pasižiūrėjo. :
- Labadiena, ko norėtumei ? - ir švelniai nusišypsojo.
- O ką pas jus dar galima įsigyti, be burtų lazdelių? - taip pat šypsodamasi paklausė Deliming ir pristraksėjo prie lentynos kur stovėjo seni daiktai. Ji perbraukė per dulkes ir žvilgtelėjo į pirštą.
- Na, - burbtelėjo pardavėjas - tikriausiai nieko - ir pasižiūrėjo į Aurorą, ką ši veikia.
- Tai, man prašau burtų lazdelę, - pykštelėjo mergaitė ir atsisuko į Olivanderį.
- O , kokią ? - pakėlęs balzganus akinius nuo kreivos nosies paklausė jis.
- Nežinau, net kokios man reikia... - ji nutilo.
- Ateik, čia. - pasakė pardavėjas ir mostelėjo ranka, lyg šaukdamas, kad Aurora prieitų arčiau.
- Manau, tau tiks ši - Ir padavė žalios spalvos su keistu daiktu ant galo lazdelę. Deliming ją paėmė, bet senukas iškart iš jos ją atėmė.
- Ne, ne . Ši tau netinka. Megink šitą - ir padavė nublukusios rausvos liekną lazdelę. Ne, ir ši tau netinka - Jis kiek suglumęs, apžiūrėjo ją. Tada iš stalčiuko ištraukė vyšninės spalvos nestorą lazdelę su orandžiniais papuošimais, o ant jos kabojo iš kaulo daryta širdelė. - Na, jis spec. užsakymas, bet matau, kad ji kaip tik tau - Olivanderis vėlei nusišypsojo. Aurora rankoje stipriai rankoje suspaudė lazdelę, bet nieko nenutiko. nežinojo, kaip su ja reikia elgtis. Bet ppajuto, kad tai jos daiktas. Ji nusišypsojo labai plačiai.
- Taip, ši mano,- padavus pinigus senukui, ji įsikišo lazdelę į kuprinėlę ir nustriksėjo prie durų, vis dar šypsodamasi.
- Manau, jums reikia šiek tiek apsitvarkyti - ir Aurora nieko nelaukusi išbėgo į jurią gatvę.
Likęs vienas Olivanderis pusbalsiu pasakė :
- O vertėtų... Ir nukiūtinęs į kampą atsisėdo į supamąjį krėslą.
