I-oji pamoka.

Fler Sunkiai vilkdama kojas tipeno į savają klasę. Paėmusi už durų rankenos atsiduso ir pravėrė kabineto duris. Apsižvalgė, kabinetas šai patiko , ji jau čia buvusi, tiki po tiek laiko buvo gera vėl grįžti.
Nusišypsojusi mokiniams, pradėjo savają tiradą.
-Sveiki, kaip žinote jeigu žinote, aš esu Fler Delakour.
-Dabar norėčiau kad prisistatytumėte jūs.-šyptelėjusi klestelėjo į kėdę ir laukė prisistatymų.

- Labadiena, mokytoja Fler ! - pakyla iš suolo - Aš esu Aurora Deliming.Nušvinta ir po to šiek tiek susigėdus nuleidžia galvą , nebežino ką sakyti. Senais, sunkiais batais pradeda braižyti apskritimus grindyse, grąžyti rankas. Na, esu čia naujokė... Kaip ir visi kiti...Tik vakar atvykau. Pakelia akis į mokytoją, lyg kažko klausdama.

-Labas.-nusišypso Aurorai ir pakreipė galvą į langą.
-Na, žiobarotyra yra mokslas apie žmones, kurie nemoka burti.
-Aurora kaip tau atrodo kodėl žiobarai visais būdais bando įrodyti kad nėra
burtininkų?-paklausė Mergaitės Fler. Mokinių buvo nelabai daug, tad Fler
nusprendė pradėti nuo lengviausio.

Aurora šiek tiek sumišo, nuo tokio tiesaus klausimo į ją. Bet nepasimetė :
- Na, manau , kad žiobarai tada ne visi būtų lygūs. Ir tie kurie mokėtų burti , butų aukščiau tų kurie yra turtingi. Na nežinau, ką jie nori tuo įrodyti, bet jie pameta sveiką protą dėl bet ko...
Mergaitė baigė kalbėti ir atisėdo į savo vietą. Tada atsisuko į panelę mokytoja :
- O, kodėl iš tikrųjų ?

Išklausiusi Auroros [katik sužinojo, kad toks jos vardas] ir profesorės Fler dialogą, Alicė taip pat susidomėjusi laukė atsakymo iš profesorės.

[Minimum 4 eilutės Alice.]

-Aurora visai teisingai mąstai.-gūžtelėjo pečiais Mokytoja,
-Iš tikrujų, Žiobarai netiki magija, dėl daugybė priežasčių. Netgi religija.
-Jie tiki stebuklais, tik tuomet jai žino kad tai padaro kažkas kitas o ne jie.
-O dabar,apsisukite su savo kėdėmis ir pažvelkite į veidrodį, jis anava štai ten, ant galinės sienos. Ir prašau, po kelių akimirkų, na, nebent turite kokią rimtą problemą, kaip balandis plaukuose ar ant nosies prilipęs mėtinukas, tada duosiu dar keletą sekundžių susitvarkyti, atsisukti vėl atgal, pakelti ranką ir pasakyti man, ką pamatėte. Veidrodis, beje, visai paprastas, nei kandžiojasi, nei iškreipia atspindžius, taigi jokių fantazijų, trumpai drūtai pasakot ką matot. -profesorė pati įsistebeilijo į platų sidabraspalvį metalo lakštą. -Pirmyn

Alicė atsisuko į veidrodį. Iš pradžių jai veidrodis pasirodė visai paprastas, be savo ir klasės draugų atvaizdų daugiau nieko nepamatė. Po kelių akimirkų pasirodė mažas vaikas, toks pat kaip ji, kai buvo mažytė, tik šis vaikas buvo berniukas. Alicė prisiminė, kad visada norėjo brolio, taip pat ji žinojo, kad buvo antra šeimoje, pirmasis ir turėjo gimti jos brolis, bet mamai yvyko persileidimas ir net hileriai nesugebėjo išgelbėti brolio.

Aurora, kaip ir kiti nuėjo prie veidrodžio pažiūrėti, ką pamatys. Išgirdo, kitų vaikų aikčiojimus ir suprato, kad vis dėl to tas veidrodis, ne toks jau paprastas, kaip sakė profesorė. Nuėjusi, pažiūrėjo į savo atspindį. Jis tikrai nieko neiškreipė... Bet po kelių akimirkų, ji passtebėjo , kad stovi be mokyklinės unformos, plaukai palaidi ir ji stovi Londono centre. Ji viską suprato akimirksniu ir iškart pajutusi, kad vėl yra klasėje, kaip buvus, nutrepseno į suolą ir pakėlė ranką.

-Na, na,-prisimerkusi tarstelėjo.
-Šis veidrodis yra nepaprastas. Jis parodo ką jūs norite matyti. Iš tiesų, aš jame matau save. - šnekėjo direktorė žiūrėdama į veidrodį.
-Tai Fizika o ne magija.-toliau kalbėjo.
-O ką jūs norite pasakyti?-paklausė mokinių kurie buvo iškėlę rankas.

Aurora po truputį, lėtai nuleido ranką, ji nebesuprato savęs, nesuprato ir veidrodžio. Ji manė, visai kitaip. Ji manė, kad to veidrodžio paskirtis kitokia... Tas veidrodis sugedęs, ne , ne , negali būti - galvojo. Ji vėl ryžtingai pakėlė ranką ir pamosavo, nesulaukusi, kol profesorė leis jai kalbėti , ji iš vietos sušuko :
- Bet, jis neveikia ! Jis sugedęs... - ir paraudo, nes per garsiai sušuko. Mintyse, ji liūdėjo ir negalėjo nieko suprasti.

Pou nuėjo nuo veidrodžio paskutinė ir turbūt labiausiai susikrimtusi. Klestelėjo į kėdę ir nedrąsiai pakėlė ranką.
Ir pradėjo galoti, juk šis veidrodis rodo tai ko mes labiausiai norime. Kodėl tada aš mačiau tik save? Be mantijos ir be burtų lazdelės. Pou nusisuko į langą.
Nejau tai reiškia kad aš nenoriu būt burtininkę? Ne negali būt. Aš noriu!!

Fler pasukiojo galvą.
-Aš matau save, nes aš noriu matyti save.-mokytoja gūžtelėjo pečiais.
-Veidrodis iliuzinė apgaulė. Žiobarai to nežino. Jie nori save matyti gražius, tokius ir mato, nori matyti save negražius, tokius ir pamato. O jūs, gali būti matėte tai ko nematėte ankščiau arba, to ka bijote.-Fler kalbėjo vis dar prisimerkusi.

Aurora šiek tiek nusiramino, išgirdusi profesorės žodžius, bet vistiek nelabai savęs suprato. Ji asisuko žvilgtelti į veidrodį, tą auksiniais rėmais, stovintį gale klasės. Savęs jame nematė, nes buvo per toli. Bet jai nuo jo krėtė šiurpas : įdomu dėl ko ? Mintyse pagalvojo... Tada pakėlė ranką :
- Profesore, o ką darysime toliau ?

Profesorė ilgai mąsčiusi nusišypsojo mokiniams
-žiobarai niekuo nesiskiria nuo burtininkų, įrodo jau vien nemagiškame pasaulyje gimusių raganių ir raganaičių egzistavimas.
-Mus jungia viena paslaptis. Tai, viena vertus, skiria mus nuo žiobarų, o kita vertus, jungia su jais. Pagalvokite, kaip?

Alicė pakėlė ranką.
- Profesore, aš manau, jog tai skiriasi nuo to, ar mes tikime magija. žiobarai ja netiki, nes tada atsirastų kažkas galingesnis, atsirastų tai ko jie negalėtų paaiškinti, o žiobarai skaito nerealiu dalyku, jei jie kažko ngali paaiškinti. Manau, jog mes skiriamės nes bandome suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurių mes negalime paaiškinti, o panašūs tuo, jog mes kartais kaip ir žiobarai tikime, kad jei kažko nesuprantame, to nėra.
Alicė susikaupusi laukė, ką pasakys profesorė.

Kai Alice baigė kalbėti, Aurora taip pat iškėlė ranką ir stipriai pamojavo. Ji ilgai mąstė, koks galėtų būt atsakymas ir ji šį bei tą suprato, gal tik sugalvojo.
Pamoka , jai patiko, tik pati skraidžiojo padebesiais ir nelabai įsiklausydavo, ką sako mokytoja ir kiti. Pritrūko valios sėdėti toje pačiosje vietoje. Ji vis dar laikė ranką ištiesus ir laukė, kol profesorė pamatys.